Psichologė A. Karalevičienė: kai tėvai yra bendradarbiaujantys ir supranta, kad problema yra ne jų v

Sausio pradžioje kalbinome psichologę Aureliją Karalevičienę šiuo metu dirbančią asociacijos "Papasakok plačiau" vykdomame projekte „Kompleksinių paslaugų teikimas šeimai Panevėžio rajone“.

Kokia jūsų veikla šiame projekte, kokioje aplinkoje dirbate ir su kokiais žmonėmis bendraujate?

Šiuo metu mano veikla projekte apima individualias psichologines konsultacijas įvairiais klausimais: netinkamas, prieštaraujantis vaikų elgesys, rekomendacijos dėl vaikų netinkamo elgesio korekcijos, agresijos suvaldymo, kaip tinkamai išreikšti emocijas bei jausmus. Taip pat vedu ir pozityvios tėvystės mokymus tėvams, kurių tikslas skatinti tėvus geriau pažinti savo vaikus, tinkamai reaguoti į vaikų elgesį, jausmus bei emocijas. Taip pat auklėti savo atžalas teikiant pirmenybę ne bausmėms už netinkamą elgesį, bet tinkamo elgesio skatinimui.

Šiuo metu konsultuoju keliose mokyklose bei Panevėžio rajono seniūnijose. Kadangi šiuo metu daugiausiai dirbti tenka mokyklose, todėl dažniausi klientai yra vaikai bei jų tėvai ar globėjai. Dažniau - tai socialinės rizikos šeimos, specialiųjų ugdymosi poreikių vaikai, psichikos, priklausomybės ligomis sergantys asmenys. Rečiau – asmenys, susiduriantys su įvairiomis gyvenimo krizėmis (skyrybos, netektis) ar stresu darbe ar kitose situacijose. Taip pat tenka bendradarbiauti ir su socialiniais darbuotojais, pedagogais, kurie pažįsta ir dirba su šeimomis, susiduriančiomis su įvairiais sunkumais.

Projektas jau trunka kurį laiką, ar galime pastebėti pokyčių žmonių, su kuriais dirbate, aplinkoje ir asmeniniuose gyvenimuose?

Pokyčiai visuomet pastebimi, kai pats žmogus yra motyvuotas ieškoti pagalbos ir imtis veiksmų. Kalbant, pavyzdžiui, apie tėvus, kurie kreipiasi į mane dėl netinkamo, agresyvaus vaiko elgesio, emocijų nevaldymo ir pan. mokykloje, namuose. Dažnai pastebiu, kad didelė dalis tėvų įsivaizduoja, kad tiesiog atvedus vaiką pas psichologą, vaikas stebuklingai pasikeis: nustos maištauti, taps paklusnesnis, kitaip tariant, psichologas kaip „burtininkas“ padarys kažką magiško. Deja, bet taip niekada nebuvo ir nebus. Jei kalbame apie vaikus ir jų auklėjimą, tėvai pradeda justi pokyčius tik tuomet, kai pasikonsultavę patys imasi veiksmų, o ne laukia, kol vaikas pavaikščios pas psichologą ir galbūt jam pagerės. Psichologas tik prisideda prie pokyčių parodydamas teisingą kryptį. O visą kitą jau žmogaus pasirinkimas.

Pokyčiai visada pastebimi tada, kai vyksta tėvų ir psichologo bendradarbiavimas. Deja, bet tenka susidurti su ne itin daug tėvų, kurie apskritai tą supranta. Tokiais atvejais, pokyčiai pasiekiami gana sunkiai, yra nežymūs, neretai rezultato ir visai nėra. Tenka dvigubas darbas bandyti sustiprinti vaiką, jo psichinę sveikatą. Kai tėvai yra bendradarbiaujantys ir supranta, kad probelma yra ne jų vaikuose, o juose pačiuose ir yra pasiryžę pokyčiams, laikosi rekomendacijų, pastarieji greitai džiaugiasi teigiamu rezultatu. Pastebiu, kad pokyčių mažiausiai atsiranda žmonių aplinkoje. Galbūt taip yra todėl, kad dauguma neturi galimybės keisti savo aplinkos dėl sunkios gyvenimo padėties, bedarbystės, neįgalumo, skurdo ir pan. Tik vienetai drįstą pakeisti mokyklą, kurioje negali jaustis gerai ir niekas negali užtikrinti saugumo jausmo, palikti smurtaujantį vyrą ar pan. Pokyčiai ryškesni pačioje asmenybėje – stipresnė, labiau pasitikinti savimi, motyvuota, ryžtinga, atkakli, drąsi, įsitraukianti į bendruomenės ir įvairią veiklą.

Galbūt yra kokia maloni istorija ar pasiekimas susijęs su projektu, kuriuo norėtumėte pasidžiaugti ir pasidalinti?

Tokių istorijų, džiugu, tikrai yra. Nemažai žmonių, apskritai, pakeitė požiūrį į psichologo konsultacijas. Kaip yra žinoma, mūsų šalyje požiūris į psichologinę pagalbą vis dar yra apipintas tam tikrai mitais ar stereotipais, pavyzdžiui, kad į psichologus kreipiasi tik „nesveiki“, arba dar dažniau pavartojamas žodis „psichai“. Tai tiesiog elementarus informacijos trūkumas, kuris dar gana žymiai būdingas kaimuose gyvenantiems ar išsilavinimo neįgijusiems žmonėms. Kai kuriems tenka gana išsamiai paaiškinti, kad psichologai nėra „receptų knyga“, kuri dalina patarimus, o kad pats žmogus su psichologo pagalba ieško problemos sprendimo būdo. Taip pat smagu pasidalinti ir tuo, kad dažnai ir patys žmonės suteikia atgalinį ryšį. Kai kuriems, ištikus trumpalaikei krizei, dažnai prireikia žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti ir tuo pačių niekas nesmerktų, nekritikuotų ir neužsiiminėtų aiškinimais, kaip gyventi yra geriau. Yra atvejų, kuomet žmogui prireikia 1-2 konsultacijų, tiesiog paprasto, atviro išsikalbėjimo, ir žmogus pajunta didelį palengvėjimą, arba kaip kai kurie sako - „akyse prašviesėja“. Yra buvę ir atvejų, kada žmogus jau atsisveikinant mane netikėtai apsikabina ir pasako: „kaip man palengvėjo, ačiū...“, ‚kaip aš dabar gerai jaučiuosi“.

Kadangi šiuo metu daugiausiai laiko tenka praleisti mokyklose, dažnai mokytojai pasidžiaugia, kad tam tikras mokinys ar mokinė pasidarė ramesni, išmoko suvaldyti agresiją, tapo dėmesingesni pamokų metu, susirado draugų, nustojo tyčiotis iš kitų ar patys nebepatiria patyčių.

Galbūt viena įsimintiniausių istorijų, kurios tema yra viena aktualiausių problemų – smurtas šeimoje. Po daugelį metų patiriamo smurto, tiek psichologinio , tiek fizinio bei po 2 mėnesių konsultacijų, moteris, auginanti 4-is vaikus, ryžosi pradėti skyrybų procesą prieš smurtaujantį vyrą bei su vaikais persikėlė gyventi kitur. Labai džiaugiuosi šia istorija, nes deja, labai daug moterų to nesiryžta padaryti, tampa netgi priklausomos nuo smurtaujančio vyro, ir pasekmės dažnai būna labai liūdnos.